Siūlomas modulis suponuoja praktiniams uždaviniams orientuoto ir kompleksinį požiūrį į istorinių statinių regeneravimą turinčio istoriko, paveldosaugos specialisto, administratoriaus (istorinio pastato eksploatuotojo) ruošimą ir susideda iš keturių tematinių sandų: A – istorinės architektūros raidos nagrinėjimo; B – pastatų, konstrukcijų ir medžiagų bei jų istorinės raidos aptarimo; C – istorinių pastatų (statinių) pažaidų ir irimo klausimų nagrinėjimo; D – pastatų (statinių) regeneravimo klausimų nagrinėjimo. Modulis aktualus tuo, kad juo praplečiamos siauros specializacijos humanitaro kompetencijos ribos, būsimai jo veiklai suteikiant tarpdisciplininį rakursą: būtinų architektūrinių, statybinių, inžinerinių technologinių žinių bei kai kurių praktinių įgūdžių. Studijų moduliu siekiama ugdyti supratimą apie integruotą paveldo saugojimą, kaip pritaikyti objektą pagal šiuolaikinius poreikius ir sparčiai kintančioje aplinkoje (fizikiniu, ekonominiu – socialiniu, inžinieriniu požiūriu), bet nepažeidžiant jo autentiškumo, išlaikant visas vertes. Istorinis statinys yra kultūrinis ir techninis bei ekonominis fenomenas, todėl bet kokie jo pertvarkymai reikalauja tarpdisciplininio požiūrio. Teisingi sprendimai galimi tik išaiškinus kompleksines statinio vertes (medžiaginę, konstrukcinę, technologinę, istorinę, architektūrinę meninę ir kt.) bei suplanavus minimizuotas intervencijos pasekmes. Taip vertinami konservavimo, istorinių pastatų būklės palaikymo, restauravimo ar, platesne prasme, istorinio paveldo regeneravimo darbai atitinka šiuolaikines jo kultūrinio „eksploatavimo“ tendencijas.